rėkti

1 rė̃kti, -ia, -ė 1. intr. SD329,404, R, N, K, J garsiai kalbėti, šaukti: Anas pradėjo rė̃kt man Pb. Šoko, dainiavo, rė̃kė, kaukė [per vestuves] Sk. Kada jie nustos rėkę? J.Jabl. Nerėk, eik šen čia in kamaraitę, aš tave uždarysu, kad ir tave neužmuštų BsPIV261. Ana kai durnavota bėga par laukus ir rėkia KlbIV84(Mlk). Anas tik rė̃kia: „Ratavokit, žmonės!“ JnšM. Piemenukas mažukas ėmė rė̃kt, ką vilkas pjauna karvę Vlk. Diedas rė̃kia: „Oi, bobulę žumušiau!“ (ps.) Pls. Ir davė visiems gertie tą vyną, katras gėrė to vyno, karalaitė liepė rėktie už jaunikio sveikatą BsMtII257. Rėkė, kol užgirdo BŽ120. Kaip jis nerėks, taip dantį geliamas! J.Jabl. Kap ažeis skaudėt, tai net rė̃ksi Dbg. Rė̃kia, galvą susiėmęs Dkš. Kai pradėjo rėkti, galėjo visus velnius sušaukti Grž. Jau anas kap aždės (pradės) rė̃kt LKT353(Švnč). Rė̃kiam rė̃kiam, skambinam skambinam, ale nebijo [varnėnai], nenuskrenda Skp. Įkiša tas savo lūpas ir rė̃kia, prikišęs burną [prie stebulės], skaitos, pabaigė kult Grz. Užpuolė šunys, aš rė̃kt Žml. Rėkia piktu balsu BM29. Balsu pradėjo rė̃kt Žl. O vaikas rė̃kia visu balsu Dkš. Ir, rėkdamas didžiu balsu, tarė: „Ką turiu su tavim (veikt)?“ Ch¹Mr5,7. Aš rėkdamà išlojodavau ir gaspadorių, kad jie sėdžia ir nedirba Pnd. Girdi, tas rėkią̃s visa gerkle Gs. Ko rėkì visa gerkle? Skr. Rė̃kė iš visos gerklės Šlčn. Rėkė iš viso vieko, lyg kailį lupamas LzP. Iš visos [jėgos] rė̃kė LKKIX217(Dv). Rė̃kia iš pilvo Mrj. Rė̃kia an visų laukų Krok. Ot rė̃kia, in viso lauko girdis Dglš. Ir kad pradėjo rė̃ktienai, net miškas skamba LKT311(On). Rė̃kia, net lubos kyla Dkš. Sumušė visą, pradėjęs rė̃kt gvolto, o šitie duoda Dgč. Ko tu rėkì į savo galvą, nustok! Alk. Būdavo, rė̃k, nors te trūk Mlt. Tai ką dabar darysi, negi rėksi, až galvos rankas ažsidėjęs LTR(Ds). Eš balsą (paraštėje šaukimą) padariau ir šaukiau (viršuje rėkiau) BB1Moz39,15. Paseno visi kaulai mano, kad rėkiau dažnak (= dažnai) Mž466. Tada seks poną bei jis rėks kaip levas BBOz11,10. | prk.: Karo skerdynių laimėtojai, kurie rėkė apie civilizaciją, pasirodo dabar be kaukių rš. Reikės, žinoma, pasirūpint ir tuo, kad laikraščiai nerėktų KlbV111(J.Jabl). Šič radija nuolat rė̃kia Pbr. ^ Rė̃kia nei varlė po ratu Šn. Ko rėkì kaip skerdžiamas? Vlkj. Ko rėki kaip kiaulė maiše? LTR(Kp). Rėkia kaip ožys, į vandenį žiūrėdamas Sdb. Rėka kaip ožys, į turgų vedamas S.Dauk. Rėkia kaip velnias, žvirblio kariamas LTR(Mrj). Rėkia, kaip velnias blauzdą laužtų LTR(Pnd). Rėkia kaip gaidys prieš pagadą LTR(Ob). Rėka kaip varna pryš lytų LTR(Krtn). Rė̃kia kaip daržinės vartai Ds. Ko rėkì kaip svirplys? Prn. Rėkia kai durnas LTR(Ds). Rė̃kia kap išsiutėlis Dglš. Rėkia lyg pjaunamas Mrk. Rė̃kia kap inskeltas LKKIII194(Rod). Rėkia kai pažabotas LTR(Ds). Nerėk, kaip už liežuvio pakartas Sml. Kai rė̃kia, tai net kitas galas matyt Krok. Rė̃kia, kap tvoron inkliuvęs Dglš. Kam sopa, tas ir rėkia LTR(Kp). Pats muša, pats rė̃kia Bsg. Pats mušasi, pats rė̃kia Krs. Durim brakštelėjus, nerėk „namai griūva!“ LTR(Km). Nerėk, kad da niekas nemuša Sln. Kam dega, o kas rė̃kia Trg. Baltrų mušė, Tadas rėkė KrvP(Ut). Jei veja, tai bėk, jei muša, tai rėk LTR. Ar tu rėk, ar tu plyšk berėkdamas, ko nebėr, tai ir nebėr LTR(Ds). Nors šauksi ir rėksi – nuo mirties nepabėgsi LTR(Srd). Nei bėgt, nei rė̃kt, nei kam pasiskųst Žm. A rė̃kt, a bėgt – vis tiek Bsg. Rėk labiau, gausi daugiau LTR(Jnš). Kas rė̃kia, tegu rė̃kia, o mudu, boba, važiuokim! Krok. Kitus muša, pats rėkia (kuliamoji mašina) Mrk. Kitam kanda, pats rėkia (pjūklas) LTR(Slč). Vidury lauko ragana rė̃kia (dalgis) Ktv. Muša atsikvėpdamas, o niekas nu jo nerėkia (laikrodis) LTR(Vdk). Negyvas rėkia (spirgas) LTR(Al). Kas po smerčiai rėkia? (čirškinami lašiniai) Prng. Bėga be kojų, rėkia be gerklės (ritynė) TŽV575(Al).

rė̃kiančiai adv.: Šneka rė̃kiančiai, visa gerkle Mrj. rėktinaĩ adv.: Rėktinai išrėkia žodžius: – Aš maniau, kad žmonių tarpe nėra angių I.Simon. | prk.: O pageltęs veidas, įdubusios akys, įkritę skruostai rėktinai rėkia, kad Dreifusas jau tiek nebegyvens, kiek gyveno I.Simon. ║ tr. skelbti (švietalus): Kam rė̃kti triupai? – Tu dalyk, o aš rė̃ksiu Gs.

2. intr., tr. SD157 šaukti (ant ko), bartis: Patsai tinginiauji, o kitus tik rėki V.Krėv. Kad užpuls jį ponas rėkt! Kp. Rė̃kia, išvertęs akis Mžš. Ana (ponia) rė̃kia sau, aš darau sau Rod. Eikim – tetukas rė̃ks Vad. Rė̃kia – nori, kad kištum an gerklę Ėr. Atskrido rė̃kt Pls. Kap ana aždės rė̃kt, kam aš ją kliudau Švnč. Jegu aš nerė̃ksiu, kiti bulves kas, mes sodysim KzR. Tėvas rė̃kė už tokį darbą KzR. Rėkiaũ vaikui, kad nevažiuotų Srd. Tetė rė̃kia, kad jam nereikia tokių kelnių Mžš. Paskutiniuose metuose už tvoras rė̃kė Pb. Parėjęs namo, jis vėl gavo rėkt nuo tėvo ir brolių už tokį pasielgimą LMD. Metūse 1815 savo ausimis girdėjau Kartenos bažnyčio[je] dideliai rėkant kunegų ant žmonių dėl to, jog išsigirdo ant kalnu paminijė[je] naujai Jonines atlikus M.Valanč. O anas an mane rė̃kia LKKII206(Zt). In manęs labai rė̃kė Dglš. Boba rė̃kia in diedą Dv. Rė̃kė ir rė̃kė in darbinyko [baudžiavoje] Imb. Ko teip rėki kaip užstovas? An. Visi rėkia kap an vilko Lp. | refl.: Jiedu su pode rė̃kėsi Gs. ║ drausti: Rėk nerėk – vis tiek savo daro Ktk. 3. tr., intr. menk. dainuoti, giedoti: Gaubys, neužbaigęs vienos dainos, jau rėkia kitą I.Simon. Būdavo, talkoj iš visos gerklės rėkiù rėkiù Klt. Tie atvažiavę vė rė̃kia, savo dainas dainuoja LKT208(Brt). Vienas ožio balsu rė̃kia, kitas tokiu, kitas tokiu Ar. Dar̃ tik arielka, i rė̃kia Btrm. Anys (lenkai) sau rė̃kia, lietuviai sau rė̃kia Švnč. Išeini laukan ir rėkì kiek macis (bandą ganydamas) Ad. Ar dar tas senis teberė̃kia? (apie prastą dainininką) Mžš. 4. intr. reikalauti: Nesumalus jam nei pusę pūro, šeimyna pradėjo rėkti duonos MPs. Kad tik kiek šlekčiau, tuoj ir rė̃kia kunigo Gs. Vaikas rėkia sėst (nori sėsti) Rm. Prisistojus rė̃ka to arklio Gd. 5. tr. LL281 šaukiant kviesti, vadinti: Šunis jau aš pradėjau rė̃kti – pyl pyl – pjudyt nibi tai šunim Pb. Rėkiau aš tau, kad sustotum Mlt. 6. intr. N, K, I garsiai verkti: Aš einu einu rėkdamà, prašau to, prašau to, mun niekas nėko neduoda Eig. Jis rė̃kė ir aš rėkiaũ: mudu abudu rė̃kėm Pgg. Mani apsikabino, pradėjo bučiuot i pradėjo rė̃kt balsu Jrb. Rė̃ks ta giltinė kumet Krš. Tėvas, būdavo, išeidavo iš pirkios, kap rė̃kdavot Dglš. Berė̃ks parejęs nebradęs [saldainių] Grd. Nuejau – visi rė̃kia, pri lovos sustoję: ką tik tėvas miręs Trg. An kapų žėdnas savo rė̃kia, negali apsklausyt Sug. Pradėjo rė̃kt ir moteres, ir vyrai Pb. Ta motina rė̃kė šaukė, kad aną nušovė Lk. Ale teip rė̃kia vaikas, net ažgisus Ob. Rė̃kt tai jam nepirkt (greitai rėkia), o pravirkdyt tai negreit Ob. Aš rėkù su ašaroms Akm. Ans jau su balsu, kad i vyriškas, vis tiek pradėjo rė̃kti Žeml. Motriškos rė̃ka, kaip lytus lyna Šts. Rėkė kruvinoms ašaroms, netekę tėvelio Gr. Bevaikščiodamas po mišką, išgirdo mažą vaiką rėkiant J.Balč. Nu pat keturolekos metų reikėjo rišti rugius i rė̃kti Všv. Nežinau, kas jam pasdarė, ale pradė[jo] rė̃kt Mlk. Vaikas rė̃ka, kruopai bėga, kiaulės žviega, kaip šoksu i parplėšu Kv. Dvi nedėlias rė̃kė rė̃kė vaikas ir pamirė Pls. Rė̃ks rė̃ks vaikas, kol ažmiega Lel. Tep rė̃kė vaikas, tep rė̃kė, rodos, motiną į kapus neša Kt. Ne savo balsais vaikai rė̃kia Strn. Ką daryt, kap vaikas smertin rė̃kia? Pls. Mažas tebebuvo kaip kupstas: kroka, rė̃ka, ašaros birsta Žr. Toks vyras, Adomai, greit trys metai, o rėkì! Ant. Labai gailios natūros mano mergučė: tuoj graudenasi ir rė̃kia Lkč. Vyras keliūse (atsiklaupęs) berėką̃s, taip be niervų Krš. Tenedraskos, tenerėkiẽ – nieko nepadarys Krš. Bile tik šneki, kad numirčiau: rė̃ktum, subinę į žemę mušdamas Vkš. Dabar Marė į abidvi sauges rė̃ka, kam su Joniu susidėjusi Vkš. Ar tau dieną, ar tau naktį rėkdavus ir rėkdavus [mergaitė], anei akių sumerkt LTR(Kp). Prastas įpratimas: ką pamatė – duok, o ne – tai rė̃kia Ob. Kad nerėkì, tai tau daugiau duoda [rykščių] Sug. A nori rė̃k, a nori dainiuok Lž. Petre, petre, bėk, bėk, tavo vaikai rė̃ka, rė̃ka, šaukštai, bliūdai nemazgoti, po suoliuku pakavoti Rs. Toks senas, o alpdamas, rė̃kdamas nor kūrinti Sd. | prk.: Drabužis pijokuo besiuvamas rėka (veikiai bus nuengtas) Šts. Darbas rė̃ka nepadirbtas: kas padirbs, ka nėra kam Lk. Aną metą kitaĩ statė, o dabar, žiūrėk, jau rė̃kia mūras (teka vanduo) [p]Vl. ^ Sūnus rėkdamas (būtinai) turi pinigų ieškoti, kad išsimokėtų Žem. Nenorėjau rė̃kdamas (labai) to vaiko, Janikė užsispyrė, ka reik, i gana Trk. Verkia pieno vaikai, reikia plyšt rė̃kdamai (padvėsus karvei) Str. ^ Nedžiaukias radęs, nerė̃k pametęs Lkv. Visų rė̃kęs, akių neteksi Lkv. Nevaliosi su visais rė̃kti, su visais juoktis Žr. Kitus bejuokindamas, pats rėkti pradėjo LTR(Vdk). Rytą anksti nedainuok, vakare rė̃ksi Skr. Žyčios pareina rė̃kdamos (skola grįžta su skriauda, nuostoliu) KlvrŽ. Ka i rėkdamas, ale tave suėsiu (svogūnas) LTR(Vdk). Kada tik nešiojamas, tada graudžiai rėkia (smuikas) LTR(Vdk). ║ tr. apgailėti, apverkti: Kad aš numirsiu, kas munęs daugiau rėks, tas bus tavo tėvas LTR. Aš sakiau, ka munęs nėkas nerė̃ktų [, kai numirsiu] Vdk. 7. intr. dejuoti, aimanuoti, skųstis kuo: Rė̃kia boba, kad visas bulbas [šernai] išknisė Klt. Ana rėkantì: vis skolose, vis bėdo[je] Krš. Nesunku labai, nemožna rė̃kt – vidutiniškai Grž. Antanas rė̃kia, kad kojas sopa Ėr. Vakar, klausau, senis šaukia rėkia viduriais J.Jabl. Vaikas visą dieną rė̃kė pilvu Alk. Jis vis galva rėkė ir rėkė, lig numirė Užp. Rė̃ka mokytiejai negalį užmigti, aš kaip mat! Krš. O jau su mažu kai bjauru, ka dančiu rė̃kia LKKXI183(Sk). | tr.: Vaikas kelinta diena rė̃kia dantį Ėr. 8. intr. SD157, H164, N, K, Rud, Pb bliauti, žviegti, čerkšti ar kitaip išduoti balsą (apie gyvulius, žvėris, paukščius, vabzdžius): Karvės kab vilką pamato, tai tada rė̃kia Dv. O karvės vė[l]gi rė̃kdamos su ragais [puola], tai bėga vilkas tada LKT355(Str). Teliokas apie gurbą lėkt, visi galvijai rė̃kt! Kp. Ryto metą bernas atėjo in tvartą, o jautis pradėjo rėkti LTR(Krsn). Kuris metas avelės gurbe teberė̃kia Pnd. Kiaulės labai rė̃kia, duok ėsti Ėr. Reikia kiauliukėm duot [ėsti], ale i rė̃ks, kap išgirs Ktv. Čia virvelę meitėliu in snukio uždedinėja, kad nerė̃kt, ažusukinėja Aps. Ožiai vaikščioja po juos (dobilus) tokie kūdi ir rėkia ėst LTR(Klvr). Asilas rėkia, tai lodz tartoko pielą galanda Grv. Pabudo ir kiti žvėrys ir kad ims rėkt ne savais balsais LTR(Rk). Rė̃kė vilkai Vrnv. Karvė rė̃kia an viso kiemo Rod. O kad atejo iki vyno daržams, štai ten jaunas levas berėkiąs prieš jį ChTeis14,5. Jūsų neprietelius velinas sukasi aplinkui jus kaip liūtas rėkiąsis, tykodamas, jeib kokį parytų BPII86. Tie paukščiai po tokias balas ir tuose pabaliuose i rė̃kdavo Pžrl. Varnos rė̃kia, veja vanagą Ob. Pempė rėkė: „Gyvi gyvi“ LTR(Klvr). Kap ims rė̃kt tas genys Šlčn. Vištos suskrido ant aukšto ir rėkia Ėr. Nuneša žąsį, pririša [duobėje], to[ji] žąsis rė̃kia rė̃kia, kai nustoja, tada eina žiūrėt [, ar įkrito vilkas] Ob. Antis rėkia Grž. Jegu tik rė̃kia [gervės], tai žinok, ka vis tiek lis LKT207(Ig). Volungė prieš lietų labai rėkia Pn. Žvirbliai rė̃kia prieš lietų Rd. Gaidžiai rėkia, gal vėl prirėks lietaus Ėr. Kranklys prieš lietų rė̃kia LKT386(Mrc). Va kap varnos rė̃kia, kap sveikatos turi, – bus šalna Ad. Jei šarka rėkdama laksto apie namus, bus svečių LTR(Srj). Kada kieno trobose apuokas naktimis labai rėkia ir rėkia, tai tiems namams bus bėda LTR(Kp). Pelėda rėkia – gims vaikas LTR(Klt). Bitys rė̃kdamos lekia šalin: pypką užsidegę eina – nė jiem kanda, nė ką Pbr. Pavakary jau neberėkia svirpliai Imb. ^ Skrenda vanagas rėkdamas (lėktuvas) LTR(Sl). Šmaukštė paukštė per marias lėkė, belėkdama balsu rėkė (kulka) LTR(Aln). 9. intr. [i]girgždėti, cypti: Bačkelę [dervos] pasiema: kad netepsi, medinės ašys rė̃kia gar gar gar Antr. Nenoriu tos lovos: rė̃kia an visų laukų! Krok. Pilvas kad rė̃kia, tai rė̃kia! Pc.

◊ nei bė́gti (lė̃kti Mžš), nei rė̃kti Sim, KlK2,49 padėtis be išeities.

nors [ir] rė̃k [kad nóri] niekaip neįmanoma (ką padaryti): Pirštai suklupo, nebeišlaikau vadelių, nors rė̃k Ut. Kai tuo žvyru reikia užsikast ant vieškelio su dviračiu, tai nors ir rė̃k Slm. Karvės ir avys bėga į avižas, negaliu nieko padaryti, nors rė̃k, kad nóri Jnš.

\ rėkti; aprėkti; atrėkti; darėkti; įrėkti; išrėkti; nurėkti; parėkti; parrėkti; perrėkti; prarėkti; prirėkti; razsirėkti; surėkti; užrėkti